Kas yra Grožis?

Ar kada buvot uždavę sau klausimus tokius kaip: kas yra grožis? Kodėl žmonės turi savybę suvokti grožį ir gėrėtis didingais kalnais, o kiti gyvūnai ne? Kodėl ši grožio suvokimo savybė išsivystė mumyse? Kuo ji yra naudinga evoliuciniu požiūriu? Tokie ir panašūs klausimai pastoviai kribždėjo mano galvoje ir nedavė man ramybės, todėl buvau priverstas rasti į juos atsakymus. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo įžvalgom apie grožį, grožį plačiąją prasme t.y. ne tik kūniškas grožis, bet ir gamtos grožis.

Grožis – asmens, objekto, vietovės, idėjos savybė, sukelianti estetinio malonumo, reikšmingumo, pasitenkinimo jausmą (wikipedia). Tačiau šis apibrėžimas mažai ką pasako apie grožį, neatsako į klausimą kodėl? Ilgai mąstęs kas yra grožis žmogaus suvokime priėjau sekančių išvadų:

1. Gražu yra tai kas yra neįprasta, nekasdieniška. Kaip lietuvių išmintis sako: visur gerai kur mūsų nėra. Žmonės dažnai painioja grožį su neįprastumu, todėl viskas kas yra nekasdieniška jiems yra gražu. Ar prisimenat jūsų pirmą išvyką į užsienio šalį, kuri ženkliai skirtųsi nuo Lietuvos? Aš prisimenu tik savo susižavėjimą ir nuostabą, kuriuos man kėlė Slovakija, anuomet gražiausia šalis pasaulyje. Kalnai atrodė pasakiškai gražūs (jie iš tikrųjų pasakiškai gražūs) ir didingi.. Šį jausmą labai sustiprino ta aplinkybė, kad anksčiau nebuvau matęs nieko panašaus. Kitas pavyzdys būtų iš multikultūrinių santykių kai 3 lietuviai ir vienas čekas keliavo į Norvegiją porai dienų. Važiuodami pro kalnus 2 lietuviai tiesiog aikčiojo iš gamtos grožio ir kalnų didingumo, o čekas vis burbėdavo, jog čia “Nothing special” ir norėjo greičiau pamatyti jūrą . Manau aišku dėl ko Lietuviams tie kalnai atrodė labai “gražūs”, o čekui ne: Lietuviai gyvena lygumoje prie jūros, o čekas kalnuose vidurį žemyno.

Arba kai viena amerikietė atvykusi pirmą kart į Prancūziją vis grožėdavosi nematytais ir įdomiais pastatais. Pradžioje ji vis šnekėdavo apie jų nepaprastą grožį, nors jau po kelių mėnesių jai jie nebeatrodė tokie gražūs ir jokios nuostabos nekėlė.

Anksčiau mane visada stebindavo užsieniečių pasisakymai, jog Lietuva yra labai graži šalis, aš tiesiog jų nesuprasdavau ir galvojau, jog jie visai jau kvankštelėjo, na kas gi toj Lietuvoj yra gražaus? Pasirodo yra tų gražių vietų, tik reikia mokėti tą „grožį“ įžvelgi, nes jis užsimaskuoja po kasdieniškumo kauke, kuri mūsų niekuo nebestebina. Bet manau čia jau yra žmogaus savybė viską priimti kaip „duotą“ ir nevertinti to ką turi, o tik netekęs imi suprasti tai ką praradai..

2. Grožio suvokimą formuoja visuomenė. Dalį grožio suvokimo mes perimame iš visuomenės: madingi, stilingi drabužiai, ji nustato, kurie žmonės verti būti grožio etalonais, ji nustato kas yra „kieta“ tuo pačiu ir „gražu“. Šiuo atveju kai grožio suvokimą formuoja visuomenė, grožis yra labai subjektyvi sąvoka ir ji yra vis skirtinga skirtinguose kultūrose bei epochose. Kažin ar daug kam būtų gražios 18 a. gražuolės. Jei pamenate, tuo metu gražios moterys buvo tos, kurios buvo apkūnios. Dabar mes pastebime visiškai priešingą variantą, kai gražios moterys – tai skeletai aptraukti oda, o apkūnios vertos pasišlykštėjimo.

3. Tikrasis grožio suvokimas – savybė kuri padeda išgyventi. Kodėl daugumai žmonių kūdikiai bei vaikai atrodo gražūs ir mieli? (ypatingai moterims) Dr. Richard Dawkins pateikia evoliucijos pagrindu suformuotą atsakymą į šį klausimą, su kurio aš pilnai sutinku. Žmonės turi įgimtą savybę pamatyti grožį vaikuose, nes tai padeda tiems vaikams išgyventi, tuo pačiu padeda ir visai žmonių giminei. Įsivaizduokit situaciją kai abu tėvai žuvo (palieku patiems įsivaizduoti kaip), o naujagimis kūdikis liko gyvas. Net neabejoju, jog pirma einanti moteris pro šalį sustos ir pasirūpins tuo mažyliu. Ir tai įvyks iš dalies dėl to, jog jis yra mielas ir gražus. Na dabar įsivaizduokim jei tas vaikas atrodytų kaip……….. (čia susigalvokit patys gyvūną, kuris jums atrodo šlykštus ir bjaurus), tikimybė, jog juo kažkas pasirūpins ženkliai sumažėja.

Panašiai kaip ir su kūdikiais mūsų natūrali meilė gamtai ir jos grožio suvokimas padeda išsaugoti gyvybę sau ir kitiems. Ar nemanote, jog auginti bei prižiūrėti augalus yra žymiai mieliau kai jie jums atrodo gražūs? Kažkur girdėjau, jog žmonės jausdami meilę augalams, paspartina jų augimą, o derlius būna didesnis. Ši teorija, pasukus ją kitu kampu taip pat pritaikoma gamtos saugojimui ir puoselėjimui. Ar gi kas ryšys naikinti kokį nors medį, jei jis atrodys be galo gražus? Ar kas ryžtųsi naikinti didįjį koralų rifą? Ar kitus stebuklus? Jei būtų privalomas pasirinkimas sunaikinti grąžų ar keliantį pasibjaurėjimą medį, kurį pasirinktumėte (kitiems veiksniams išliekant vienodiems)? Gaila tik, kad visuomenės įtaka šiek tiek prislopino šį natūralų jausmą ir mes vis tiek naikinam kai kuriuos gamtos stebuklus (įsivaizduokit kokiu greičiu viską naikintume, jei nebūtų įgimto grožio suvokimo). Ateityje vis dėlto manau, jog instinktai nugalės ir mes atrasime harmoningo gyvenimo būdą, nes tiesiog kito kelio nėra, kaip sakė F. Dostojevskis: „Grožis išgelbės pasaulį“.