Apie religiją, Dievą ir filosofiją
1. Kadangi mūsų vidiniai potyriai susidaro iš jutiminių įspūdžių kombinacijų ir reprodukcijos, sielos koncepcija be kūno man atrodo tuščia vieta ir beprasme. (1921 m.)
2. Mano Dievo suvokimas ateina iš kažkur gilumoje jaučiamo įsitikinimo apie aukštesnį intelektą, kuris atsiskleidžia mums žinomame pasaulyje. Bendrai kalbant, žmogus gali apibūdinti tai kaip „panteistinį“ (Spinoza). (Atsakant į klausimą „Koks yra jūsų Dievo suvokimas?“)
3. Su mūsų ribotomis galimybėmis stenkitės skverbtis į gamtos paslaptis ir atrasite, kad už įžiūrimų tarpusavio ryšių glūdi kažkas subtilaus, neapčiuopiamo ir nepaaiškinamo. Didi pagarba šiai galiai prieš viską ką mes galime suvokti yra mano religija. Šiuo požiūriu aš esu religingas. (1927m.)
4. Aš negaliu įsivaizduoti asmeninio dievo, kuris tiesiogiai įtakoja individo veiksmus.. Mano religingumas susideda iš kuklaus susižavėjimo žymiai aukštesne dvasia, kuri atsiskleidžia tik nežymioje sferoje, kurią mes suvokiame kaip mūsų pažįstamą pasaulį. Gilus emocinis įsitikinimas dėl aukštesnės jėgos būvimo, kuri yra atsiskleidusi nesuvokiamoje visatoje, formuoja mano Dievo supratimą. (1927 m.)
5. Viskas yra nulemta… jėgų, kurių mes negalime kontroliuoti. Viskas nulemta, vabzdžiui iš anksto nustatyta taip pat kaip ir žvaigždėms. Žmonės, daržovės, kosminės dulkės – visi šoką pagal tą pačią paslaptingą melodiją, tolumoje intonuota nematomo fleitininko.
6. Aš nesu ateistas. Aš nežinau ar galiu save laikyti panteistu. Svarstoma problema yra per daug didelė mūsų ribotam protui. (atsakymas į klausimą „Ar tikite Dievu?“)
7. Aš tikiu Spinozos Dievu, kuris atsiskleidžia harmonijoje visko kas egzistuoja, bet netikiu į Dievą, kuris nerimauja dėl žmogaus likimo bei poelgių. (1929 m.)
8. Viską ką žmonių rasė sukūrė ir suvokė yra susiję su giliai glūdinčių poreikių tenkinimu bei skausmo palengvinimu. Žmogus turėtų nuolat tai prisiminti, jei nori suprasti dvasinius judėjimus bei jų vystymąsi. Jausmai ir troškimai yra visų žmonijos pastangų ir kūrinių motyvuojančios jėgos.
9. Aš pavadinčiau tai kosminės religijos pojūčiu. Tai sunku išaiškinti tiems, kurie neturi patirties tame, kadangi tai neapima antropomorfinės Dievo idėjos; individas jaučia žmonių troškimų ir tikslų tuštybę, kilnumą ir žavingą tvarką, kuri atsiskleidžia gamtoje ir minčių pasaulyje.
10. Aš negaliu įsivaizduoti dievo, kuris apdovanoja ir baudžia savo kūrinius, arba turi tokio tipo norus, kuriuos mes patiriame savyje. Nei galiu, nei norėčiau įsivaizduoti individą, kuris išgyveną savo fizinę mirtį; išlaisvinkit silpnas sielas nuo baimės ir beprasmiško egoizmo. (1930m.)
11. Pats gražiausias dalykas, kurį tik galime patirti yra paslaptingumas. Tai fundamentali emocija, kuri yra prie tikro meno bei mokslo lopšio. Tas kas nežino to ir nebegali daugiau stebėtis, jausti nuostabos yra tas pats kas miręs, užgesinta žvakė. Tai buvo paslaptingumo patyrimas… kuris paskatino religijų atsiradimą. Žinojimas, kad egzistuoja kažkas, ko mes negalime paaiškinti, bei giliausio tarpusavio priežastingumo ir spinduliuojančio gamtos grožio suvokimas, kuris prieinamas mūsų protui tik primityviausia forma – tai šis žinojimas ir jausmas, kuris sudaro tikrąjį religingumą; šia prasme, ir tik šia prasme, aš esu labai religingas žmogus.
12. Mūsų veiksmai turėtų būti paremti visada esančiu supratimu, kad žmonės mąstydami, jausdami ir veikdami nėra laisvi, bet yra priežastingai apriboti kaip žvaigždės savo judėjime. (1932m.)
13. Aš negaliu įsivaizduoti Dievo, kuris apdovanoja ir baudžia savo kūrinius, kurio tikslai yra sumodeliuoti pagal mūsų pačių tikslus, Dievas, trumpai tariant yra ne kas kita kaip žmonių silpnybių atspindys…
14. Mokslininkas yra apsėstas visuotiniu priežastingumo pojūčiu… Jo religiniai jausmai tai kupina susižavėjimo nuostaba gamtos dėsnių harmoningumu, kurie atskleidžia tokią intelekto viršenybę, kad, palyginus su mumis, visi sisteminiai žmogaus mąstymai ir veiksmai yra visiškai nereikšmingi atspindžiai…
15. Kokia yra žmogaus ar kokios kitos gyvos būtybės gyvenimo prasmė? Žinoti atsakymą į šį klausimą, reiškia būti religingu. Tu klausi: Ar yra prasminga, užduoti tokį klausimą? Aš atsakau: Žmogus, kuris laiko savo gyvenimą ar kitų gyvų būtybių gyvenimus beprasmiais yra ne tik paprasčiausiai nelaimingas, bet ir sunkiai tinkamas gyvenimui. (1934 m.)
16. Kas bebūtų, yra Dievas ir kilnumas visatoje ar ne, tai turėtų atsiskleisti ir išreikšti save per mus. Mes negalime stovėti nuošalyje ir leisti Dievui tai padaryti. (1940 m.)
17. Mokslas be religijos yra luošas, religija be mokslo – akla.
18. Kuo toliau žengia žmonijos dvasinis vystymasis, tuo akivaizdžiau man atrodo, kad kelias į tikrąjį religingumą nėra nutiestas per aklą tikėjimą, baimę mirčiai ir gyvenimui, bet per racionalaus pažinimo siekimą.
19. Turint omenyje tokią harmoniją kosmose, kurią aš su savo ribotu protu sugebu atpažinti, vis dar yra žmonių sakančių, kad Dievo nėra. Bet kas iš tikrųjų mane siutina yra tai, kad jie cituoja mane tokio požiūrio parėmimui. (1941 m.)
20. Nei viena idėja nėra įsivaizduota mūsų prote nepriklausomai nuo penkių jutimo organų.
21. Aš nemanau, kad filosofija ir priežastingumas bus žmogaus vadovavimosi pricipai netolimoje ateityje, vis dėlto jie išliks nuostabiausia prieglauda keliems išrinktiesiems. (1944 m.)
22. Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra išsilaisvinti iš tos priklausomybės taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį.
23. Mano jausmai yra religinio pobūdžio tol, kol aš esu pripildytas suvokimo apie žmogaus proto nepakankamumą giliau suprasti visatos harmoniją, kurią mes bandome apibrėžti kaip „gamtos dėsnius“. (1952 m.)
24. Asmeninio Dievo idėja yra gan svetima man ir atrodo netgi naivi.
25. Aš netikiu individo nemirtingumu ir išimtinai laikau žmogau rūpesčiu jo etiką be jokio antžmogiško autoriteto. (1953 m.)
26. Jei Dievas sukūrė pasaulį, jo pagrindinis rūpestis neabejotinai buvo padaryti jį mums lengvai nesuvokiamą. (1954 m.)
27. Aš nesistengiu įsivaizduoti Dievo; užtenka pagarbiai žiūrėti į pasaulį tiek, kiek mūsų nepilnaverčiai jutimo organai tai supranta. (1954 m.)
28. Aš niekada neprimečiau gamtai paskirties ar tikslo, ar ko nors kas būtų suprasta kaip antropomorfinis. Ką aš matau gamtoje – tai didingą struktūrą, kurią mes suvokiame labai dalinai ir netobulai, ir tai turėtų pripildyti mąstantį žmogų pagarbos jausmo gamtai. Tai yra nuoširdus religinis jausmas, kuris neturi nieko bendro su mistika. (1955 m.)
29. Žmogaus moralės vertingumas nėra matuojamas religiniais įsitikinimais, bet emocinių impulsų gausa, kuriuos jis gauna iš gamtos. (1955m.)
30. Mano požiūris yra panašus į Spinozos: žavėjimasis grožiu ir tikėjimas logišku tvarkos ir harmonijos paprastumu, kurį mes galime suvokti pagarbiai ir tiktai netobulai. Aš tikiu, kad mes turime pasitenkinti netobulu žinojimu ir supratimu, turime laikyti vertybes ir moralinius įsipareigojimus grynai žmogiškomis problemomis.
World @ Glance 
Parašykite komentarą